Inga Kovaliovienė: gyvenimas pagal naują receptą

Penkiolika metų architektūroje, sprendimas keisti profesiją, nuosavas konditerijos verslas ir netikėtai atrastas mokytojos pašaukimas. Panevėžio mokymo centro profesijos mokytojos Ingos Kovaliovienės istorija primena, kad kartais tenka nueiti ilgą kelią, kol atrandi vietą, kurioje iš tiesų gera būti. Šiandien ji ne tik moko konditerijos paslapčių, bet ir savo pavyzdžiu įrodo, kad pradėti iš naujo niekada nevėlu.

Kai ateina laikas pokyčiams

Kartais gyvenimas klostosi būtent taip, kaip kadaise planavai. Baigi mokslus, įgyji profesiją, dirbi, kaupi patirtį. Atrodo, viskas savo vietose. Tačiau vieną dieną supranti, kad tai, kas ilgus metus buvo tavo kasdienybė, nebeteikia ankstesnio džiaugsmo. Ir tuomet tenka atsakyti sau į nelengvą klausimą: likti ten, kur viskas pažįstama ir saugu, ar išdrįsti pasukti kitu keliu?

Ingai Kovaliovienei toks gyvenimo posūkis atėjo po penkiolikos metų architektės darbo. Įgijusi architektūros bakalauro ir magistro diplomus, ji ilgą laiką dirbo šioje srityje. Vis dėlto atėjo metas, kai pajuto, kad norisi pokyčių.

„Vieną dieną, matyt, tiesiog perdegiau. Tuomet nusprendžiau pakeisti architektės profesiją“, - apie svarbų gyvenimo sprendimą pasakoja Inga.

Pradėti iš naujo, kai jau turi išsilavinimą, patirties ir nusistovėjusį gyvenimo ritmą, nėra paprasta. Reikia ne tik drąsos, bet ir pasitikėjimo savimi. Tačiau naujos krypties Ingai toli ieškoti nereikėjo. Ji buvo visai šalia - vaikystės prisiminimuose, šeimos virtuvėje, švenčių laukime ir namuose sklindančiame kepinių aromate.

„Mano šeimoje gaminti mokėjo ir moka skaniai visi. Jau nuo vaikystės buvo tiesiog savaime suprantama mokėti gaminti. Šventėms kepdavau visada, tad konditerės profesijos pasirinkimas atrodė natūralus ir logiškas“, - šiltai prisimena ji.

Atėjo mokytis, o sugrįžo įkvėpti kitų

Nors konditerija Ingai nebuvo svetima, ji suprato, kad vien meilės šiai veiklai nepakanka. Norint tapti profesionalu, reikia žinių, praktikos ir tvirtų profesinių pagrindų.

„Manau, kiekvienoje profesijoje reikia turėti tvirtus pagrindus. Nors šiais informacinių technologijų laikais daug informacijos galima rasti internete, mums padeda ir dirbtinis intelektas, vis dėlto tinkamas išsilavinimas yra profesijos pagrindas“, - įsitikinusi ji.

Taip Ingos gyvenime atsirado Panevėžio mokymo centras. Čia ji įgijo konditerės profesinę kvalifikaciją, o baigusi mokslus nusprendė imtis savarankiškos veiklos. Pradėjo gaminti tortus ir desertus pagal individualius užsakymus bei ėmė kurti savo verslą.

Atrodytų, istorija galėtų tuo ir baigtis. Inga išdrįso pakeisti profesiją, atrado mėgstamą veiklą ir pradėjo dirbti sau. Tačiau jos laukė dar vienas netikėtas posūkis. Ne kartą sugrįžusi į Panevėžio mokymo centrą pristatyti mokiniams konditerės profesijos, pasidalinti savo patirtimi, pasakoti apie kasdienį darbą ir šios veiklos subtilybes ji galiausiai sulaukė pasiūlymo pačiai tapti mokytoja.

Žengti šį žingsnį ją paskatino Paslaugų, restoranų ir viešojo maitinimo mokymo skyriaus vedėja Daiva Vareikaitė. Jos parodytą pasitikėjimą Inga iki šiol prisimena su dėkingumu.

„Esu jai tikrai be galo dėkinga už palaikymą ir pasitikėjimą“, - sako ji.

Ar nekilo abejonių? Juk viena - pačiai išmanyti savo darbą, o visai kas kita yra atsistoti prieš mokinius ir tapti žmogumi, iš kurio jie mokysis. Tačiau Inga ilgai nesvarstė.

„Nesvarsčiau. Manau, iššūkius gyvenime reikia priimti ir juos įveikti.“

Pamokos, kuriose nepastebimai prabėga laikas

Pirmosios savaitės naujame darbe neapsiėjo be iššūkių. Reikėjo perprasti mokymo sistemą, susipažinti su tvarka, priprasti prie naujų atsakomybių. Tačiau labiausiai Ingą nustebino ir nudžiugino mokiniai.

„Labiausiai nudžiugino mokiniai - visi imlūs, suinteresuoti, žingeidūs. Atrodė, labai paprasta su jais dirbti, pamokos pralėkdavo akimirksniu“, - pasakoja ji.

Yra darbų, kuriuose nuolat žvilgčioji į laikrodį ir lauki dienos pabaigos. O yra tokių, kuriuose laikas tiesiog ištirpsta tarp pokalbių, klausimų ir mažų kasdienių atradimų. Panašu, kad Ingai mokytojavimas tapo būtent tokiu darbu. Paklausta, ar jau buvo akimirka, kai pajuto, jog sprendimas mokyti kitus buvo teisingas, ji nė kiek nesudvejoja.

„Kiekvieną dieną pamokose ateina ta akimirka. Manau, čia ir yra mokytojos darbo esmė.“

Mokytojo darbo prasmė ne visada slypi dideliuose laimėjimuose ar iškilminguose padėkos žodžiuose. Kartais užtenka pamatyti, kaip mokiniui pavyksta tai, ko dar vakar jis nemokėjo. Kaip nedrąsą pakeičia smalsumas, o abejonę - noras pabandyti dar kartą. Inga siekia mokiniams perduoti daugiau nei gebėjimą pagaminti gardų desertą ar įvaldyti sudėtingas konditerijos technikas. Jai svarbu, kad jie išmoktų nepasiduoti, ieškoti sprendimų ir nuolat tobulėti.

„Norėčiau, kad jie nebijotų iššūkių, nepasiduotų sunkumams, visuomet domėtųsi profesijos naujovėmis“, - sako mokytoja.

Drąsi pokyčiams, bet nedrąsi prieš kamerą

Skaitant Ingos istoriją gali pasirodyti, kad ji nieko nebijo. Pakeisti profesiją po penkiolikos metų? Kodėl gi ne. Pradėti nuosavą verslą? Pirmyn. Tapti mokytoja, nors anksčiau šios profesijos nebandė? Dar vienas iššūkis, kurį verta priimti.

Tačiau yra dalykų, kuriems ir jai tenka sukaupti drąsą. Paklausta, kas profesiniame kelyje pareikalavo daugiausia ryžto, Inga nustebina nuoširdžiu atsakymu.

„Kad ir kaip juokingai skambėtų, man daugiausia drąsos ir ryžto pareikalauja filmavimai ir fotosesijos - labai nejaukiai jaučiuosi prieš kameras“, - prisipažįsta mokytoja.

Šis atsakymas atskleidžia dar vieną žavią jos asmenybės pusę. Juk drąsa nereiškia, kad žmogus nieko nebijo. Kartais ji tiesiog leidžia žengti pirmyn net ir tuomet, kai viduje kirba nerimas.

Gyvenimas - tarsi dar vienas neišbandytas receptas

Apie gyvenimo pokyčius Inga kalba pasitelkdama jai artimiausią sritį - konditeriją. Ir jos palyginime slypi paprasta, bet prasminga mintis.

„Konditerijoje kiekvienas naujas receptas ar sudėtinga technika iš pradžių gąsdina. Tačiau baimė dingsta, kai žengi pirmą žingsnį ir viską darai iš eilės. Taip ir gyvenime: nauja pradžia yra tiesiog naujas receptas, kurį reikia išmokti perskaityti. Mane įkvepia smalsumas pamatyti, koks bus galutinis rezultatas.“

Ar ne taip būna ir mums visiems? Kol tik svarstome apie pokytį, jis atrodo didžiulis, kupinas nežinomybės. Mintyse sukasi klausimai: o jeigu nepavyks? O jeigu suklysiu? O jeigu naujasis kelias pasirodys ne toks, kokio tikėjausi? Tačiau žengus pirmą žingsnį nežinomybė pamažu mažėja. Atsiranda patirtis, pasitikėjimas, o kartu ir džiaugsmas, kad išdrįsai.

Vis dėlto Inga nėra linkusi pulti į naujoves stačia galva. Jos drąsą lydi apgalvoti sprendimai ir gebėjimas įsiklausyti į save.

„Konditerijoje negali pradėti maišyti tešlos, jei iš anksto nesuruošei visų ingredientų - kitaip niekas nesigaus. Prieš priimdama svarbų sprendimą, aš „susirenku ingredientus“: ramiai įvertinu situaciją, pasveriu pliusus bei minusus ir įsiklausau į savo intuiciją. Jei jaučiu, kad viduje visi komponentai dera, drąsiai „šaunu kepinį į orkaitę“ ir nebežiūriu atgal.“

Galbūt tai ir yra viena svarbiausių jos gyvenimo pamokų: nereikia laukti, kol išnyks visos baimės. Svarbiau išmokti joms nepasiduoti, pasiruošti pokyčiams ir pasitikėti savimi.

Kai svarbiausia ne tobulas tortas, o žmogus, kuris išmoko savimi tikėti

Mokytojo darbas ypatingas tuo, kad jo tikrieji vaisiai kartais subręsta tik po daugelio metų. Mokiniai baigia mokslus, pasuka savais keliais, pradeda dirbti, kuria savo gyvenimus. Tačiau tai, ką jie patyrė ir išmoko, išlieka su jais gerokai ilgiau. Inga puikiai supranta, kad mokytojas gali suteikti kur kas daugiau nei profesinių žinių.

„Mokinių gyvenime siekiu palikti įkvėpimo, pasitikėjimo savimi ir meilės konditerijai pėdsaką. Noriu, kad susidūrę su gyvenimo sunkumais jie prisimintų, kad nereikia bijoti iššūkių, kad viską galima išspręsti konstruktyviai ir be panikos“, - sako ji.

Galima išmokti iškepti nepriekaištingą tortą, perprasti sudėtingiausius receptus, įvaldyti įspūdingas dekoravimo technikas. Tačiau galbūt dar vertingiau išmokti nebijoti suklysti. Suprasti, kad nepavykęs bandymas nėra pabaiga ir kad kartais tereikia pabandyti dar kartą. Būtent tokį pėdsaką Inga norėtų palikti savo mokinių gyvenimuose.

Jos pačios istorija yra puikus to pavyzdys. Kadaise atsidūrusi profesinėje kryžkelėje, ji išdrįso palikti gerai pažįstamą pasaulį ir ieškoti kito kelio. Šiandien savo patirtimi ji gali dalytis su tais, kuriems svarbiausi profesiniai sprendimai dar tik prieš akis.

Rasti darbą, į kurį gera sugrįžti

Šiandien Ingos gyvenime telpa ir konditerija, ir nuosavas verslas, ir mokytojos darbas. Tačiau bene gražiausia šios istorijos dalis yra ne pats profesijos pakeitimas, o atrastas džiaugsmas tuo, ką ji daro. Ingos karjeros kelias nebuvo tiesus. Jame buvo ilgi metai architektūroje, nuovargis, sprendimas keistis, nauji mokslai, verslo pradžia ir netikėtas pasiūlymas mokyti kitus. Kiekviena iš šių patirčių ją atvedė ten, kur ji yra šiandien.

Jauniems žmonėms, kurie dar tik svarsto, kuo norėtų būti, renkasi profesiją ar baiminasi suklysti, Inga turi paprastą patarimą:

„Patarčiau pasirinkti tokią profesiją, kuri, kaip man mokytojavimas, teiktų džiaugsmą kiekvieną darbo dieną.“

Šiuose žodžiuose nėra pažado, kad visada bus lengva, kad neteks pavargti, susidurti su sunkumais ar abejoti savo pasirinkimais. Tačiau juose slypi kai kas svarbesnio - priminimas, kad darbas gali būti ne vien pareiga, bet ir kasdienis džiaugsmas. Ir galbūt po daugelio metų vienas iš Ingos mokinių taip pat išdrįs pakeisti savo gyvenimą. Gal prisimins ne konkretų receptą, o mokytojos žodžius, kad nereikia bijoti iššūkių. Gal atras savyje drąsos ten, kur anksčiau matė tik kliūtis.

O tuomet paaiškės, kad didžiausias mokytojos sukurtas šedevras - visai ne tortas ar desertas. Tai žmogus, kuris išmoko pasitikėti savimi ir nebebijo kurti savo gyvenimo pagal savąjį receptą.

Nuotraukos autorius : Domas Urbonas