Kokias neišnaudotas verslo galimybes mato Panevėžio mokymo centras
Siūlome straipsnį iš specializuoto statybų portalo statybunaujienos.lt
Verslas iš profesinio mokymo laukia kvalifikuotų, iniciatyvių darbuotojų. Mokiniai tikisi įgyti specialybę, leisiančią lengvai susirasti darbą arba patiems imtis verslo ir uždirbti orų atlyginimą. Tad profesinio mokymo įstaigos populiarumas priklauso nuo gebėjimo patenkinti abiejų pusių poreikius. VšĮ Panevėžio mokymo centras koncentruojasi į kelis svarbius faktorius.
Panevėžio mokymo centras įkurtas sujungus tris Panevėžio mokymo centrus: Darbo rinkos mokymo, Profesinio rengimo ir Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo. Taip Panevėžio mokymo centras tapo viena iš didžiausių profesinio mokymo įstaigų Lietuvoje su 350 darbuotojų ir daugiau negu 2 tūkst. mokinių.
„Įgiję trigubos energijos, realizuojame 100 mokymo programų, suteikiame galimybę rinktis iš 42 profesinių kvalifikacijų, iš kurių 14 – inžinerijos ir statybos sektorių: nuo apdailininko, medienos apdirbimo staklininko iki transporto priemonių elektroniko ir kt.“, – pasakoja Panevėžio mokymo centro direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas Valentinas Masilionis. Šias kvalifikacijas galima įgyti kartu su viduriniu išsilavinimu arba be jo, rinktis pirminio, kai neturima kvalifikacijos, arba tęstinio, kai kvalifikacija jau turima, mokymo programą.
Į Centrą priimami mokiniai mokytis valstybės finansuojamose vietose, per Užimtumo tarnybos priemones arba savo lėšomis. Dar vienas būdas, tačiau ne itin populiarus, kai verslo įmonės siunčia savo darbuotojus įgyti tam tikrą kvalifikaciją.
Paradoksas. Pameistrystė – pažangi, bet nepopuliari
Centro tarybos veikloje dalyvauja ir verslo atstovų. V.Masilionis džiaugiasi bendryste su KRIAUTĖS vadovu Jauniumi Kavaliausku, jaunosios kartos atstovu – SERPANTINO vadovu Justinu Skaržausku. Tačiau Centro vadovas mano, kad regiono verslas neišnaudoja galimybės įgyti naujų darbuotojų.
„Mes laukiame verslo atstovų, kviečiame susitikti su mokiniais, paaiškinti jiems, kas lauks įgijus kvalifikaciją, kokios darbo sąlygos įmonėse. Mokytis ateina jauni žmonės, kuriems kyla daugybė klausimų, ir vien mokytojų atsakymų neužtenka. Verslininkus kviečiu jau rugsėjo pradžioje ateiti ir kalbėtis su mokiniais, kviesti juos į įmonę, rodyti realias darbo sąlygas. Darbuotojas yra darbo sutarties šalis, tad darbdavys turėtų būti suinteresuotas kuo anksčiau jį įtraukti į procesą, – tvirtina V.Masilionis ir pastebi, kad tokios bendrystės naudos neįvertina ne vien statybų sektorius. – Verslas dalyvauja kompetencijų vertinimo procese, visi mokiniai atlieka praktiką įmonėse, tačiau skatinčiau artimesniam bendravimui, nes mokiniai yra įvairaus amžiaus, skirtingos patirties.“
Dar viena profesinio mokymo ir verslo bendrystės forma – pameistrystė. Nors ji laikoma pažangesne už mokyklinę, nes daugiausia laiko žmogus dirba konkrečioje darbo vietoje taip mokydamasis, tačiau ji nepopuliari, taikoma paprastai tik gavus paramą per projektus. Verslas šiuo atveju tampa mokymo proceso subrangovu, tad ir atsakomybės susidaro daugiau – skiriamas meistras, pritaikoma darbo vieta, – o tokių įsipareigojimų, V.Masilionio manymu, įmonė nelinkusi imtis.
„Pameistrys – tai potencialus darbuotojas, ir verslui tai galimybė užsiauginti specialistą, kuris, kitaip negu mokymo įstaigoje, kai gauna tik pirminius įgūdžius, per pameistrystę gali būti parengtas konkrečiai darbo vietai“, – pastebi paradoksą V.Masilionis.
Kuo svarbi tėvų, mokytojų ir verslo sąveika
Kai darbdaviai sako, jog trūksta kvalifikuotų darbuotojų, jie paprastai sako, jog trūksta protingų, sąžiningų ir nagingų žmonių. Šiuo atveju Centro atstovai atkreipia dėmesį į tėvų, mokytojų ir verslo sąveiką. Dėl gabių, motyvuotų mokinių konkuruoja gimnazijos, o kas lieka – siunčia į profesines mokyklas.