Ką reiškia būti legenda? Galbūt tai – palikti pėdsaką, kuris neišnyksta net praėjus dešimtmečiams.
Lankydamiesi Juozo Miltinio memorialiniame bute-muziejuje, mokiniai turėjo progą prisiliesti prie žmogaus, kuris ne tik formavo Panevėžio teatrą, bet ir įkvėpė kartas mąstyti giliau bei kurti ryžtingiau.
Tai buvo ne tik muziejus – tai J. Miltinio pasaulis. Kambariai, kuriuose viskas išlikę taip, kaip juos paliko pats režisierius. Lentynos, prikrautos trijų tūkstančių knygų. Portretai, baldai, meno kūriniai – kiekvienas daiktas saugojo tylų monologą.
Ekspozicijoje atsivėrė ne tik J. Miltinio gyvenimo momentai, bet ir teatro ženklai, kuriuos jis paliko miesto ir Europos kultūros istorijoje. Moksleivius išvykos metu pasitiko ir lydėjo muziejaus darbuotojos – Angelė ir Regina. Jų pasakojimai ne tik atvėrė duris į režisieriaus asmenybę, bet ir kvietė išdrįsti: improvizuoti, vaidinti, garsiai skaityti poeziją, o svarbiausia – kurti save.
Kaip yra teigęs Juozas Miltinis: „Gyvenimas – tai nuolatinis savęs kūrimas.“ Šie žodžiai, ištarti žmogaus, kūrusio teatrą kaip filosofiją, skambėjo ne tik tarp muziejaus sienų, bet ir liko mokinių mintyse.
Šalia to – dar vienas įspūdis: skulptūrinių eskizų paroda „Prisiminimas“, skirta ilgamečio režisieriaus bičiulio J. Šlivinsko atminimui. Tai buvo jautrus finalas teatralinei kelionei, kurioje istorija, menas ir jaunas žvilgsnis į ateitį susiliejo į vieną kūrybinį potyrį.
